„Lietuvos išskirtinumas yra tai, kad nepriklausomai nuo laikotarpio – ar mes imsime 2024-uosius, ar pastarąjį penkmetį, ar dešimtmetį nuo tada, kai įsivedėme eurą, ar dvidešimt metų nuo tada, kai tapome Europos Sąjungos nariais, ar ketvirtį amžiaus nuo šio amžiaus pradžios – Lietuva regione išsiskyrė pagal visus rodiklius. BVP tenkantis vienam gyventojui, gyventojų perkamosios galios augimas, eksporto augimas, socialinės atskirties mažėjimas, skurdo mažėjimas. Ir ekonominiai, ir socialiniai rodikliai, kuriuos objektyviai galime pamatuoti, rodo, kad Lietuva ne tik augo, kad didžioji dalis lietuvių ne tik gyvena geriau, bet dar ir gyvena geriau nei kaimyninėse valstybėse“, – tinklalaidėje „politika.lt“ sakė N. Mačiulis.
Ekonomistas tvirtina, kad pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) tenkantį vienam gyventojui, Lietuva sparčiai artėja prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio.
„Labai įdomu tai, kad mes pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, labai sparčiai priartėjome prie ES vidurkio, bet pagal individualias galimybes vartoti prie ES vidurkio priartėjome dar labiau. Praėjusių metų rodiklis siekia 91 proc. ES vidurkio, daugiau negu Ispanijos. Latvijos ir Estijos yra apie 75-80 proc., tai mes esame gerokai pralenkę, ne keliais procentiniais punktais. Šis rodiklis yra įdomus tuo, kad jis rodo ne tik tai, kiek gyventojai gauna pajamų iš visų šaltinių – atlyginimų, socialinių išmokų, pensijų, kapitalo pajamų ir emigrantų perlaidų, bet jis parodo ir kainų lygį, kiek kainuoja nusipirkti“, – kalbėjo jis.
„Dar svarbu, kad jis parodo ir tai, ką valstybė tau duoda nemokamai – jei yra kažkoks kompensuojamas viešasis transportas, nemokamas švietimas, nemokamos sveikatos apsaugos paslaugos, nes tos faktinės vidaus vartojimo išlaidos yra tai, ką vartoji, nepriklausomai, kas už tai sumokėjo, ar tu pats, ar valstybė. Žinoma, yra niuansų, nes daug kas gali sakyti: „Sveikatos apsauga nemokama Lietuvoje“. Bet reikia prisimokėti, jeigu nenori laukti eilėje ir pan. Tačiau pagal tokią vienodą metodiką skaičiuojant esame pralenkę Ispaniją“, – tvirtino N. Mačiulis.
– Profesorius Alfredas Bumblauskas pirmasis suformulavo tezę, kad lietuviai dar niekada istorijoje taip gerai negyveno. Jūs tam pritariate?
– Sunku nepritarti, bet žinoma, kad yra visokių lietuvių, visokių šeimų, visokių patirčių. Pirmiausia paaiškinkime, ką reiškia tas pozityvistas, nes nedaug kas žino tuos terminus. Yra pozityvioji ekonomika ir normatyvinė ekonomika. Kai jūs sakote, kad aš esu pozityvistas, tai, tikiuosi, nesakote, kad esu optimistas, nes aš visuomet noriu pabrėžti, kad aš esu realistas ir stengiuosi vertinti aplinkybes, realybę objektyviai. Pozityvioji ekonomika yra objektyvi analizė, visiškai atsieta nuo subjektyvios, nuo subjektyvių vertybių, nuo vertinimo. To priešingybė yra normatyvinė ekonomika, kur atsiranda vertintojo požiūris. Pavyzdžiui, kokia turėtų būti mokesčių sistema, kiek reikia perskirstyti per biudžetą, koks turi būti minimalus atlyginimas ir t. t. Apie visus šiuos rodiklius grupė ekonomistų turės skirtingas nuomones.
– Todėl, kad žiūrės per savo vertybinę prizmę.
– Per vertybinę prizmę, per ideologiją, pasaulėžiūrą, per tai, kur įgijo išsilavinimą, pagal tai, kokios yra jų pajamos, kartais gal pagal tai, kur jie dirba ir t. t. Atsiranda tam tikri išoriniai veiksniai, kurie gali pakreipti tą mąstymą. Tačiau pozityvistas, pozityvioji ekonomika reiškia, kad mes vertiname objektyvius rodiklius. Grįžtant prie klausimo „Ar gyvena geriau negu bet kada?“ – labai sunku paneigti šį faktą. Taip, kai kurie ekonomistai yra teisūs sakydami, kad apskritai žmonijos istorija yra nuolatinis progresas. Išskyrus tam tikrus periodus, tokius kaip karai, pandemijos ar dar kažkokie šokai. Tačiau Lietuvos išskirtinumas yra tai, kad nepriklausomai nuo laikotarpio – ar mes imsime 2024-uosius, ar pastarąjį penkmetį, ar dešimtmetį nuo tada, kai įsivedėme eurą, ar dvidešimt metų nuo tada, kai tapome Europos Sąjungos nariais, ar ketvirtį amžiaus nuo šio amžiaus pradžios – Lietuva regione išsiskyrė pagal visus rodiklius. BVP tenkantis vienam gyventojui, gyventojų perkamosios galios augimas, eksporto augimas, socialinės atskirties mažėjimas, skurdo mažėjimas. Ir ekonominiai, ir socialiniai rodikliai, kuriuos objektyviai galime pamatuoti, rodo, kad Lietuva ne tik augo, kad didžioji dalis lietuvių ne tik gyvena geriau, bet dar ir gyvena geriau nei kaimyninėse valstybėse.
– Pacituosiu vieną jūsų pastarųjų komentarų: „Praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą atsižvelgus į kainų skirtumus, siekė vos 38 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Šiemet šis rodiklis priartėjo prie 90 proc. ES vidurkio ir pagal jį gerokai lenkiame ne tik mūsų regiono šalis, bet ir kai kurias Europos senbuves, tokias kaip Graikija ar Portugalija“. Čia kalbame apie Lietuvos sėkmės istoriją per tam tikrą laikotarpį, ypač po narystės Europos Sąjungoje per pastarąjį dvidešimtmetį. Kokiais dar parametrais mes lenkiame Europos senbuves, pavyzdžiui, Graikiją, Portugaliją, Italiją?
– Sutinku, kad BVP yra labai platus rodiklis, kuris yra žinomas daugeliui, ne tik ekonomistams, rodo šalies ekonomikos dydį.
– Jis žinomas kaip terminas, bet daugeliui turbūt neaišku, ką tai reiškia? Aš labai paprastai paaiškinu tai yra EBITDA + darbo užmokestis + mokesčiai.
– Tai vienas iš būdų, kaip suskaičiuoti BVP. Vienas iš būdų yra visų įmonių, gyventojų, kurie dirba sukurta pridėtinė vertė. Kitas būdas yra pajamų metodas, t. y. kas tą sukurtą vertę pasidalina – tai yra kapitalo savininkai, pelnas, mišrios pajamos, visokios individualios veiklos, verslo liudijimai, darbuotojai plius mokesčiai. Ir trečias gal dažniau žinomas būdas – kas išleidžia tuos pinigus: tai gyventojų vartojimas, valdžios sektoriaus vartojimas, įmonių investicijos, atsargos ir grynasis eksportas. Tačiau labai paprastai sakant, tai šalies ekonomikos dydis – kiek yra sukuriama pridėtinės vertės, kiek iš to gauni pajamų ir kiek išleidi. Gyventojams paprasčiau suprantamas rodiklis yra atlyginimai, bet vien izoliuoti atlyginimai ne viską pasako, nes turime atsižvelgti ir į kainų lygį, perkamąją galią. Man patinka toks Europos komisijos kasmet skelbiamas rodiklis – faktinės individualaus vartojimo išlaidos („actual individual consumption”), kuris taip pat leidžia palyginti visas valstybes. Labai įdomu tai, kad mes pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, labai sparčiai priartėjome prie ES vidurkio, bet pagal individualias galimybes vartoti prie ES vidurkio priartėjome dar labiau. Praėjusių metų rodiklis siekia 91 proc. ES vidurkio, daugiau negu Ispanijos. Latvijos ir Estijos yra apie 75–80 proc., tai mes esame gerokai pralenkę, ne keliais procentiniais punktais. Šis rodiklis yra įdomus tuo, kad jis rodo ne tik tai, kiek gyventojai gauna pajamų iš visų šaltinių – atlyginimų, socialinių išmokų, pensijų, kapitalo pajamų ir emigrantų perlaidų, bet jis parodo ir kainų lygį, kiek kainuoja nusipirkti. Dar svarbu, kad jis parodo ir tai, ką valstybė tau duoda nemokamai – jei yra kažkoks kompensuojamas viešasis transportas, nemokamas švietimas, nemokamos sveikatos apsaugos paslaugos, nes tos faktinės vidaus vartojimo išlaidos yra tai, ką vartoji, nepriklausomai kas už tai sumokėjo, ar tu pats ar valstybė. Žinoma, yra niuansų, nes daug kas gali sakyti: „Sveikatos apsauga nemokama Lietuvoje“. Bet reikia prisimokėti, jeigu nenori laukti eilėje ir pan. Tačiau pagal tokią vienodą metodiką skaičiuojant esame pralenkę Ispaniją.
– Labai geras būdas, nes tarkime vidutinis atlyginimas neto 1400 eurų yra mažesnis nei Ispanijoje, bet tai, ką tu gali su tais pinigais nuveikti, jau yra kokybinis parametras. Jums šitas būdas pats priimtiniausias.
– Sveika žiūrėti daug rodiklių. Galėčiau pasakyti kitą rodiklį – vidutinis darbo užmokestis po mokesčių. Lietuvoje šis rodiklis nuo amžiaus pradžios, atsižvelgus į infliaciją, padidėjo daugiau negu trigubai. Estijoje padidėjo apie 170 proc., Lenkijoje apie 80 proc., Prancūzijoje, Vokietijoje – 5 proc. Per ketvirtį amžiaus turtingo europiečio perkamoji galia padidėjo vos 5 proc., o pvz. Italijoje sumažėjo. Kai mes kalbame apie Lietuvos progresą, aišku, žiūrime į kontekstą, kaip atrodė ir tos valstybės, kurios kartu su mumis ištrūko iš Sovietų Sąjungos, kartu stojo į Europos Sąjungą, kartu augo. Mes jas pralenkėme. Per ketvirtį amžiaus mes pavijome ir pralenkėme Ispaniją pagal savo vartojimo galimybes. Kai kurių ekonomistų noras burbėti ir sakyti: „Ne, ne, čia nėra taip gerai, kaip jūs sakote,“ – yra sliekų ieškojimas ant asfalto. Jeigu ieškai sliekų ant asfalto, tu jų rasi. O kartais, kai neranda, tai tada iškasa, atneša ir numeta, ir sako: „Va, žiūrėkit“. Beje, tas palyginimas sako: „Produktyvumas priartėjo greičiau nei atlyginimai prie Europos Sąjungos vidurkio“. Tai buvo ekonomisto klaida, nes lygino produktyvumą, atsižvelgus į kainų skirtumus pagal perkamosios galios paritetą, o atlyginimai nominalūs, tai realių ir nominalių rodiklių negalima lyginti. Kaip išspręsti problemą, kokį rodiklį žiūrėti? Pavyzdžiui, jūsų paminėtas BVP apibrėžimas yra pelnas, mišrios pajamos ir atlyginimai – t. y. kokia dalis BVP tenka atlyginimams to meto kainomis ir tuomet palyginame su kitomis šalimis. Ir šioje vietoje Lietuva per pastarąjį penkmetį padarė milžinišką progresą.
– Kiek buvo ir kiek yra?
– Buvo apie 40 proc. ir tai buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Tai reiškia, kad darbuotojai neturėjo derybinės galios, buvo aukštas nedarbo lygis, santykinai maži atlyginimai. Dabar, praėjusių metų pabaigoje, pakilo iki 52 proc. Tai yra daugiau nei ES vidurkis, daugiau negu Švedijoje. Švedijoje ir ES vidurkis yra 48 proc. Tai šitoje vietoje Lietuva yra tarp pirmų penkių ES valstybių, kurios darbuotojai pasiima didžiausią BVP dalį. Taigi, čia pagal tokį universalų rodiklį.
– Tai labai svarbus skaičius, jis net atskleidžia tam tikrą santykį ekonomikoje, kur yra galios centras – ar pas savininką, ar pas darbuotoją.
– Visiškai teisingai. Kai kurie ekonomistai iš inercijos nuo praėjusio dešimtmečio vidurio sako, kad Lietuvoje darbuotojai yra išnaudojami, nes jie negauna tokių pajamų, kokių nusipelno pagal savo kuriamą pridėtinę vertę. Iš dalies tai buvo teisinga prieš 10–15 metų, bet nieko panašaus žiūrint į dabartinę statistiką. Kai aš bendrauju su švedais, jie man užduoda visai kitokį klausimą: „Ar jūs nematote problemos, kad pas jus atlyginimai kiekvienais metais sudaro vis didesnę BVP dalį?“ Arba, kitaip sakant, atlyginimai auga vis sparčiau negu produktyvumas ir tai pavirsta į spartesnį kainų augimą ir, kai kuriais atvejais, prarastas eksporto rinkas, ir, kai kuriais atvejais, į tai, ką matėme pernai – bankrotus, tekstilės įmonių bankrotų banga.
– Tiesiog atlyginimai yra didesni, nei sukuriama vertė.
– Kai kuriuose sektoriuose ir kai kuriose įmonėse – taip.
– Mes visą laiką mėgstame lygintis su Estija. Tiksliau mėgome. Kai mūsų rodikliai tapo geresni, pradėjome lygintis su Italija ar Ispanija. Kodėl Lietuvai pastaruoju metu sekasi daug geriau nei Estijai?
– Tai dar vienas rodiklis, kai tikrai turime pasidžiaugti tuo, kad Lietuvai pastaraisiais metais, pastarąjį penkmetį tikrai labai gerai sekėsi. Pavyzdžiui, realus darbo užmokestis, kaip jis pasikeitė atsižvelgiant į infliaciją. Nuo dešimtmečio pradžios, nepaisant to, kad mes turėjome didelę infliaciją 2022–2023 m., Lietuvoje vidutinio darbuotojo realus darbo užmokestis padidėjo 20 proc. Taip atsitiko dėl to, kad sparčiai didėjo minimalus atlyginimas, neapmokestinamas pajamų dydis, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Per tą patį laikotarpį Estijoje realus darbo užmokestis 5 proc. sumažėjo. Vidutinis estas dabar gali vartoti tiek, kiek galėjo 2018 metais. Tai yra didelis sukrėtimas. Tai yra pasekmės. 3 metus mažėja BVP, tų priežasčių yra labai daug, buvo mažiau diversifikuota pramonė. Visų pirma, Estija patiria didelį pramonės nuosmukį. Ji irgi yra nukritusi į 2019 metų lygį. Lietuvos pramonės apimtys per tą patį laikotarpį nuo 2019 m. išaugo daugiau negu trečdaliu.
– Kuo skiriasi jų pramonė nuo mūsų?
– Iš esmės labai didelių skirtumų nėra. Gal pagrindinis skirtumas, kad mūsų pramonė yra labiau diversifikuota. Mes gaminame daugiau skirtingų dalykų ir turime įvairesnes rinkas.
– Nuo baldų iki „Thermo Fisher“ produktų.
– „Thermo Fisherio“, „Teltonikos“, taip pat per pastarąjį dešimtmetį labai išaugęs Lietuvos paslaugų eksportas, turime įvairesnes rinkas. Tuo tarpu Estija yra labai priklausoma nuo Suomijos, nuo kitų Šiaurės šalių ir nelabai yra įžengusi į kitas pasaulio rinkas. Lietuvos eksportuotojai pasiskirstę proporcingiau. Žinome, kad Vokietija yra viena didžiausių Lietuvos eksporto rinkų, bet praėjusiais metais Vokietiją pralenkė Lenkija. Lenkija tapo Lietuvos didžiausia eksporto rinka, visai šalia rikiuojasi kitos didelės panašios valstybės. Lietuviškos kilmės prekės eksportuojamos ir į Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, JAV. Kai turi tokį platų geografinį regioną, tai kažkokia nekilnojamojo turto krizė Šiaurės valstybėse nepaveikia ekonomikos taip smarkiai, kaip ją paveikė Estijoje. Tai buvo viena priežasčių, bet jų buvo ir daugiau. Estijoje 2021 m. išsidalinus pensijų fonduose sukauptus pinigus buvo dirbtinai iškeltas vartojimas, tada BVP paaugo 8 proc., baigėsi pinigai, sumažėjo vartojimas, prasidėjo pramonės nuosmukis.
– Estai tą sprendimą, link kurio mes keliaujame dabar, buvo priėmę anksčiau. Vienu trumpu laikotarpiu pas žmones iš dangaus atsirado pinigų – jie išsėmė savo sukauptus pinigus ir juos iškart išleido.
– 2021 m. dėl to buvo didžiulis vartojimo impulsas, Estijos BVP paaugo 8 proc. Taip nutiko ir dėl to, kad jie tuos pinigus paėmė, išleido, nusipirko butus, naujus automobilius, kažkas grąžino paskolas, įsiliejo į ekonomiką. Po to, žinoma, tie pinigai baigėsi, nes tai buvo vienkartinis impulsas.
– Tai yra dalykas, kurio Lietuvoje niekas neprognozuoja. Jeigu bus priimtas sprendimas praplečiant priežasčių sąrašą, tas pats nutiks ir Lietuvoje.
– Jeigu bus priimtas sprendimas pagal tai, ką išaiškino Konstitucinis Teismas, kad tam turi būti svarbios priežastys, o noras įsigyti naują automobilį nėra svarbi priežastis, tai nebus didelio poveikio. Estai buvo labai liberalūs, jei norėjai, galėjai pasiimti. Jeigu gerai atsimenu, estai per metus pasiėmė apie ketvirtadalį pinigų. Tai tada buvo didelis šokas. Pas mus irgi yra pateiktų pasiūlymų, kad gal neklauskime žmonių, kokiam tikslui jam reikia, bet jeigu jam reikia, jis iki penktadalio tų pinigų gali pasiimti. Tai iš tiesų būtų milžiniškas impulsas trumpuoju laikotarpiu, bet ką rodo Estijos patirtis ir ką rodo paprasta logika? Po to būtų pagirios, nes tie pinigai baigėsi ir nebėra nuolatinio pajamų šaltinio.
– Lygindamas Estiją ir Lietuvą, jūs neminite mokesčių. Ar neminite dėl to, kad tai neturėjo poveikio, kadangi mokestiniai pakeitimai jau buvo atlikti tuo metu, kai ekonomika ir taip važiavo žemyn, ar dėl kitų priežasčių?
– Turėjo poveikį. Beje, praėjusių metų Tarptautinio valiutos fondo ataskaita rodo, kad nemaža dalis Estijos nuosmukio yra prarastas pramonės konkurencingumas, atlyginimai atitrūko nuo produktyvumo. Tą reikia turėti omenyje ir nereikia turėti iliuzijos, kad mes turime imunitetą šiai problemai. Estija dabar išgyvena vadinamą vidinę devalvaciją, turi mažinti darbo sąnaudas, realūs atlyginimai mažėja tam, kad sugrįžtų eksportuotojų konkurencingumas. Antra priežastis – jau minėtas trumpalaikis vartojimo užturbinimas, kuris išblėso. Trečia – prisidėjo mokesčiai, jie pavėlino Estijos ekonomikos atsigavimą. 2024 m. pradėjo didėti PVM, akcizai ir kai kurie kiti mokesčiai. Nuo šių metų sausio 1 dienos jie vėl padidėjo. Tai iš tiesų prislopina vartotojų perkamąją galią ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko realus estų darbo užmokestis nedidėjo nei pernai, nei šiemet. Estijoje infliacija vis dar virš 4 proc. didžiąja dalimi dėl to, kad didėja vartojimo mokesčiai.
– Vyriausybė ir visa valdančioji dauguma nesusitaria dėl naujų mokesčių pakeitimų Lietuvoje, kuriuos siūlė premjerė Ingrida Šimonytė ir buvusi finansų ministrė Gintarė Skaistė. Nieko nedarymas, kai viskas ir taip gerai juda, ar tai yra viena iš Lietuvos sėkmės priežasčių?
– Pereiname prie normatyvinės ekonomikos, nebe prie objektyvios analizės, su kuria ginčytis negalima. Gali ieškoti sliekų ant asfalto, bet greičiausiai nerasi. Arba rasi tuos atneštus. Mes niekada nežinome to vadinamo „counter factual“ – kaip būtų buvę, jei būtų buvę. Lyg galime žiūrėti į Estiją, kad nepasiteisino, bet, mano supratimu, didžiąja dalimi Estijos klaida buvo ta, kad jie didino mokesčius tam, kad sumažintų biudžeto deficitą. Tai yra ištraukiami pinigai iš ekonomikos – surenki daugiau mokesčių iš gyventojų, iš įmonių, bet jų neišleidi, tiesiog naudoji, pavyzdžiui, grąžinti skoloms ar mažinti poreikį skolintis. Bet Estija turi mažiausią skolos ir BVP santykį Europos Sąjungoje, galėjo laisvai skolintis, niekas nieko nebūtų sakę ir nebūtų didėjusi skolinimosi kaina.
– O kodėl jie taip konservatyviai žiūri į skolinimąsi? Kokia jų skola?
– Jų skola apie 20 procentų. Lietuvos, Švedijos yra apie 40 proc. BVP. Ir vis tiek tai yra vienas mažiausių Europos Sąjungos rodiklių. Euro zonos vidurkis yra apie 80-90 proc. BVP, Italija turi apie 150 proc. Tai taip gal nereikia, bet yra tokia nerašyta ar šiek tiek rašyta taisyklė – kol skola nesiekia 60 proc. BVP, kredito reitingų agentūros nesako, kad tai yra kažkokia rizika. Tai Estija turėjo mažiausią riziką visoje ES.
– Kuo jūs tai aiškinate?
– Aš tai vadinu fiskaliniu fundamentalizmu. Tai yra visiškai vertybinis, ideologinis požiūris.
– Per teisinga?
– Ne, jie tiesiog turi tokį požiūrį. Aš su savo kolegomis Estijoje ekonomistais diskutuoju, jiems atrodo, kad valstybė turi gyventi pagal savo galimybes, niekada neturi skolintis. Jie ilgą laiką taip gyveno, visai nesenai pirmą kartą išleido valstybės obligacijas. Skolintis turi privatus sektorius, gyventojai, įmonės, o valstybė – ne. Toks kraštutinis požiūris. Šiaurės šalys, skandinavai, ypač po devyniasdešimtųjų skolų krizės Švedijoje, irgi turi požiūrį, kad skola turi būti labai maža.
– Bet man atrodo, suomių skola yra 70 proc.?
– Suomiai truputėlį kitaip, bet švedai turi gana griežtą požiūrį į skolą. Tačiau čia jau yra kraštutinumas, kuris kenkia. Ekonomikos baziniai vadovėliai ir baziniai fiskalinės politikos principai sakytų, kad jos viena pagrindinių funkcijų yra vykdyti anticiklinę politiką. Tai yra, kai šalis patiria ekonomikos nuosmukį, tada tu jį sušvelnini, įlieji į ekonomiką pinigų, skiri krašto apsaugai, investicijoms į infrastruktūrą, galbūt kažkokiomis mokestinėmis lengvatomis paskatini privataus sektoriaus investicijas. Kai ekonomika jau klesti, gali įvesti kažkokį taršos mokestį, galbūt visuotinį, kuris nelabai slopins ekonomikos augimą, bet ir nelabai pakenks. Tai Estija, būdama giliausioje ir ilgiausioje recesijoje Europos Sąjungoje, ant viršaus dar pradėjo krauti mokesčius. Manau, tai tikrai buvo vadovėlinė fiskalinė klaida, nulemta jų tikėjimo, jų ideologijos, kad skolintis turi privatus sektorius, o ne valstybė. Aišku, kad tiesa yra kažkur pusiaukelėje. Tai, ką darė graikai, italai irgi yra blogai ir pavojinga, bet tai, ką padarė estai, taip pat buvo labiau žalinga nei naudinga. Reikėtų atsakingai naudoti skolos instrumentą, skolintis tada, kai gali skolintis nebrangiai ir kai reikia tų lėšų tam, kad paskatintume ekonomikos augimą.
– Lietuva irgi taip darydavo. Lietuvoje yra buvę biudžetų be deficito –1998 m. ar 2000 m.
– Nereikia taip toli eiti atgal. Šimonytės biudžetas, beje, taip pat. Jie visada planuodavo, kad biudžeto deficitas bus 1-2 proc., planuodavo labai konservatyviai ir rezultatas gaudavosi praktiškai subalansuoti valstybės finansai. Skolintis išlaidoms papildomai beveik nereikėjo. Vienintelis biudžetas, kurį jie suplanavo smarkiau deficitinį, t. y. 2025 m. deficitinis biudžetas, kuris ir skatins šiemet ekonomikos augimą.
– Pakalbėkime apie ateitį, pacituosiu Vyriausybės programą, keletą tezių: „Mokesčių sistema bus efektyvi, skaidri ir socialiai teisinga. Didžiausias pajamas apmokestinsime progresiniais tarifais nepriklausomai nuo jų rūšies, apsaugant mažų pajamų gavėjus nuo papildomų mokesčių ir užtikrinant mokesčių sistemos konkurencingumą.<...> Didinsime pajamų mokesčio progresyvumą ir įgyvendinsime solidarumo bei teisingos mokestinės naštos paskirstymo principą. <...> Siūlome sieti gyventojų pajamų mokesčio tarifą su gyventojų gaunamų pajamų dydžiu, nepriklausomai nuo šių pajamų šaltinio. Labiausiai pasiturintys asmenys turėtų daug svariau prisidėti prie viešųjų paslaugų finansavimo“. Dar galima tęsti ir tęsti. Skamba gerai, bet ar tai yra teisinga? Turiu omenyje prilyginti darbo užmokestį gaunanti asmenį žmogui, kuris pats sau susikuria darbo vietą? Tai bus tikrų tikriausia diskusija. Ateis autoriai, turgaus prekeiviai, nedidelių salonų ar maitinimo įstaigų savininkai, daugybė žmonių, kurie sakys: „Duokite mums mažesnį tarifą, nes aš darau manikiūrą, pedikiūrą ar masažą. Nusiperku savo stalą, išsinuomojau patalpas. Man niekas atlyginimo nemoka, aš pats užsidirbu ir iš nieko nieko neprašau“.
– Taip. Trumpas atsakymas – neteisinga. Ilgas atsakymas – tą neteisingumą galima sutvarkyti. Tokiu būdu, kuris iš dalies galioja ir dabar. Samdomi darbuotojai moka didžiausią gyventojų pajamų mokesčio tarifą, kuris tuo pat metu yra ir gana progresyvus. Uždirbantieji mažiausias pajamas, atskaičius neapmokestinamą pajamų dydį, sumoka kelių procentų gyventojų pajamų tarifą. Daugiausiai uždirbantys, tie, kas gauna berods virš 5 vidutinių darbo užmokesčių, moka, dabar tiksliai neatsimenu, 30 proc. ar 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifą. To nėra visoms kitoms pajamoms. Visiškai teisingai, ką jūs sakote, kad bet koks smulkus verslininkas ar žmogus, dirbantis su individualios veiklos pažymėjimu ar įsteigęs individualią įmonę, jis neturi tokių garantijų kaip samdomas darbuotojas, neturi įstatymais jam suteiktų nei motinystės, nei kasmetinių atostogų, turi daug mažiau socialinių garantijų, susijusių su prarastomis pajamomis ir taip toliau. Galų gale, jiems sunkiau net ir gauti paskolas.
– Jiems niekas nieko negarantuoja.
– Jie tik patys sau gali kažką garantuoti. Dėl to daugelyje valstybių iš tiesų tų gyventojų pajamų apmokestinimas būna bent iš dalies mažesnis. Mažesnį gyventojų apmokestinimą galima užtikrinti arba per mažesnį gyventojų pajamų mokesčio tarifą, kaip yra dabar Lietuvoje, arba iš dalies leidžiant atskaityti tam tikras išlaidas, ką irgi daugelis gyventojų daro.
– Taip, jei tu jau atskaitei, tau valstybė sako: „Nusipirkai stalą – išsiskaičiuok, gavai pajamas iš būsto nuomos ir tau reikėjo sumokėti valyklai už rankšluosčių valymą, už patalynės priežiūrą – išsiskaičiuok“. Remontai, šaldytuvai – viską gali išskaičiuoti.
– Tokiu būdu efektyvų gyventojų pajamų mokesčio tarifą susimažini. Šie pakeitimai labiau yra nukreipti ne į tuos smulkius verslininkus, kurių pajamos yra iki 50 tūkstančių eurų per metus, bet į stambius verslininkus, kurių pajamos siekia milijoną. Verslininkus, užsiimančius individualia veikla, pavyzdžiui, „pūkininkus“.
– Ką jie reiškia?
– Nieko. Naujadarą sukūriau. Pūkus pešantis ar kemšantis į pagalves. Kad neužsipulčiau jokios profesijos atstovų, tiesiog sakau „pūkininkas“.
– Beje, kalbant apie ūkininkus, jie irgi viską gali atsiskaityti ir, nepaisant to, moka mažiausią gyventojų pajamų mokesčio tarifą.
– Optimalaus mokesčių sistemos teorijos yra kurtos šimtmečius. Kai kalbame apie teisingumą, jis turi būti vertikalus ir horizontalus. Didesnes pajamas gaunantys moka didesnį tarifą, bet ir tokias pačias pajamas gaunantys asmenys, užsiimantys skirtinga veikla ir skirtingai įteisinę savo veiklą, turėtų mokėti vienodą arba panašų tarifą. Lietuvoje to nėra ir tą reikia taisyti. Tačiau labai sunku rasti tą tinkamiausią modelį, kad nenuskriaustume tų, kuriems iš tiesų nėra labai lengva gauti pajamas, kurie susiduria su verslo rizika, bet tuo pačiu išnaikinti mokestinių lengvatų spragas, kuriomis naudojasi gaunantieji didžiausias pajamas.
– Gal iki santykinai nedidelių pajamų, pvz. 30-40 tūkstančių eurų per metus, apskritai nereiktų prie tų žmonių lįsti? Būtų mažiausias triukšmas ir didžiausia nauda.
– Taip, nelįsti – vienas iš sprendimų. Praėjusi Vyriausybė bandė lįsti, daug triukšmo, bet galiausiai niekas nepasikeitė. Tačiau didžioji dalis reformų taip ir baigėsi.
– Iš 50–70 proc. žmonių, užsiimančių individualia veikla, kuriuos tai paliečia, naudos duos gal tik 15 proc., nes problema yra ten, kur daugiausia pinigų. Teisingai?
– Taip, bent jau psichologiškai. Ar labai papildys biudžetą – neaišku. Dėl to ir sakau, kad tai yra atskira tema. Yra dar vienas optimalios mokesčių sistemos kriterijus. Paminėjome vertikalų ir horizontalų teisingumą. Antras – paprastumo kriterijus. Pagal šį kriterijų turime suveltą gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, nes tarifai priklauso nuo to, ką darai ir kaip įteisini savo veiklą.
– Su skirtingais kodais iš esmės gali daryti tą patį. Tarifas priklauso nuo to, kuriai veiklai pats save priskirsi.
– Taigi, šioje vietoje vis tiek einame tuo keliu, kurį pasiūlė ši Vyriausybė – metame visus į vieną krūvą ir visiems visoms metinėms bendroms pajamoms, nepriklausomai nuo to, iš kokio šaltinio gaunama, taikomas progresyvus tarifas. Taikant neapmokestinamą metinį pajamų dydį taip, kaip jis taikomas samdomiems darbuotojams, nustatyti ir smulkiausiems, užsiimantiems individualia veikla. Taip būtų galima išspręsti problemą. Nustatai, kad per metus pvz. 20 tūkst. eurų yra neapmokestinama sritis. Tai gali išspręsti tą problemą, smulkiesiems tai tikrai būtų didelis buferis ir pagalba. O tuo tarpu tiems, kurie gauna milijoną ar du milijonus, nekeičia esmės.
– Tam tikra prasme, tai būtų lengviausia konsensuso paieška, nes visada diskusija užstringa pradėjus kalbėti apie mažiausiai gaunančius žmones.
– Tada visuomenėje kyla didelis pasipriešinimas ir sunku privesti reformą iki galutinio sprendimo priėmimo.
– Tai, kad šita Vyriausybė neįvardija jokių konkrečių tarifų, jūs vertinate pozityviai?
– Akivaizdu, kad atsiradęs kažkoks tarifas ar konkretus pasiūlymas yra labai derlinga žemė kritikai. Praėjusi Vyriausybė ėjo vienu keliu: paruošė lentelę, kiek kiekviena mokesčių lengvata kainuoja, kiek pakeitimai galėtų atnešti lėšų ir ką su tomis lėšomis galima padaryti. Tada išėjo viešųjų konsultacijų su verslo asociacijomis, su profesinėmis sąjungomis, su visomis visuomenės grupėmis.
– Iš pirmo žvilgsnio atrodė labai gera koncepcija, nes tu visuomenei iš karto siūlai naudą: „Mes iš tavęs paimsime, bet štai ką sukursime už tai“.
– Tik tokiu keliu ir gali įgyvendinti reformą.
– Tačiau vis tiek užstrigo.
– Jei pasakysi, kad paimame mokesčius tam, kad padidintume perskirstymą per biudžetą, tai niekam nerūpi. Turi labai aiškiai pasakyti: noriu padidinti arba neapmokestinamą pajamų dydį, arba gydytojų, mokytojų atlyginimus 20 proc., arba krašto apsaugos finansavimą iki 4 proc. ir pan. Išsikeli konkrečius tikslus – visi pritariame? Reikia? Reikia. Tada žiūrime, iš kur paimti pinigus. Tačiau tas ėjimas „tarsimės su visuomene“ nepasiteisino. Atrodytų, demokratija tyriausia forma. Bet problema ta, kad tie, kuriems nepatinka pasiūlymai: „Aš prarasiu mokestinę lengvatą arba man atsiranda papildomas mokestis“, – jie gaus visą eterį. Tie, kuriems neblogai – jie neis nei į gatves, neis rašyti komentarų, nei bus labai girdimi viešoje erdvėje. Nelabai įdomu per „Žinias“ parodyti kažkokį ekonomistą ar gatvėje sutiktą žmogų, kuris sakytų: „Gal ir neblogi pasiūlymai“. Kokios čia naujienos?
– Koks tu ekonomistas, jeigu viskas gerai.
– Turi pasakyti: „Bepročiai, ką jūs darote? Griaunate valstybę?“ Vien dėl šitos priežasties – informacijos asimetriškumo – yra labai sudėtinga diskusijų būdu surasti konsensusą visuomenėje. Praėjusi Vyriausybė tarėsi su visuomene, bet yra ir kitas būdas: po stalu paruoši, padedi ant stalo, po mėnesio priimi įstatymą, pasirašai ir viso gero.
– Yra istorijoje pavyzdžių, kai mėnesio nereikėjo. Andriaus Kubiliaus mokesčių reforma.
– Per naktį?
– Na, ne per naktį, vis tiek buvo visos įstatymų priėmimo stadijos ir taip toliau. Bet tai buvo kalba: 2–3 savaitės.
– Ten buvo labai išskirtinės aplinkybės, buvo sprendžiama, ar valstybė bus nemoki, ar turės kreiptis į tarptautines institucijas pagalbos, ar spręs pati.
– Kalbant apie tarptautines institucijas, kartais visuomenei paprasta parodyti, kad protingas dėdė iš užjūrio ar dar toliau, mums patarė taip daryti. Arba trys protingi dėdės. Tarkime, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Europos komisija ar Europos prekybos bendradarbiavimo organizacijos kokie ekspertai mus surinko į bendrą ratą ir pasakė: „Darykite taip, taip ir taip“. Jie geriau mato. Gali būti toks kelias?
– Labai dažnas kelias. Būna dvi aplinkybės. Pirma, kai tu neturi galimybių. Latvija 2009 m. nesprendė šito klausimo, ji iš niekur nebegalėjo pasiskolinti. Niekas Latvijai neskolino už jokią kainą. Tokiu atveju arba valstybė bankrutuoja, arba kreipiasi pagalbos į tarptautines institucijas.
– Jie nuėjo į Tarptautinį valiutos fondą.
– TVF ir Europos Komisija jiems suteikė paskolas, aišku su „strings attached“, su įsipareigojimais. Tačiau tie įsipareigojimai, tam tikra prasme buvo dovana Latvijai, nes nepopuliaru įvesti visuotinį nekilnojamo turto mokestį ar įgyvendinti kitas mokestines reformas.
– Ten buvo kažkas antikonstituciško, berods, uždėtas gyventojų pajamų mokestis pensijoms?
– Ten bandė karpyti pensijas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus sumažino per du kartus 30 proc. ir įvedė progresinį nekilnojamojo turto mokestį visam nekilnojamam turtui, kurio vertė virš 50 tūkst. eurų. Aišku, buvo labai skausmingos priemonės, pagilino Latvijos nuosmukį. Daug kas ir dabar dar galvoja, kad tuo metu Latvija padarė gerai, nes pasiskolino pigiau, bet Latvijai išbristi iš tos recesijos užtruko daug ilgiau. Nuo piko iki dugno 2009 metais Latvijos BVP susitraukė 25proc., tuo metu Lietuvos – 15proc. Lietuva, berods, 2014 metais jau pasiekė prieš krizę buvusį piką, Latvijai reikėjo dar trijų papildomų metų. Tai Latvijai buvo sunkiau.
– Tas atsilikimas dar ir dabar matosi.
– Dėl kitų priežasčių. Latvijos istorija yra atskira. Ten buvo per didelė priklausomybė nuo Rusijos pinigų, nuo Rusijos investicijų į nekilnojamąjį turtą. Tie pinigai dingo ir jie nerado naujo identiteto, nieko naujo. Grįžkime prie kito atvejo, kai valstybės kreipiasi į tarptautines institucijas nekrizingais laikotarpiais. Pavyzdžiui, tą neseniai padarė Lenkija. Ji irgi kreipėsi į TVF dėl vadinamosios „Technical Assistance“ – techninės pagalbos. Gaunami pasiūlymai, kaip susitvarkyti viešuosius finansus. Jums reikia daugiau lėšų krašto apsaugai ar dar kažkam, kokius čia galima įvesti mokesčius, kur pas jus jie mažesni nei kitose valstybėse ir nepakenktų ekonomikos augimui. Pateikia tokias rekomendacijas ir tu sakai: „Na štai, išoriniai ekspertai, didžiausi pasaulio „think-tankai” siūlo tą ir tą“.
– Valdant politines rizikas, pavyzdžiui, Gintauto Palucko vietoje – tai genialus sprendimas. Jeigu tu sakai: „Mums reikia daugiau skolintis, mes norime investuoti į gynybą“. Visi sutaria, kad nacionalinė divizija 2030-ais metais, vadinasi, tikrai reikės skolintis daugiau nei dabar. Mes turime sukurti kažkokius įrankius, kad po truputėlį tie pinigai būtų sugrąžinami.
– Turbūt vis tiek būtų kritikos, kad „tu čia pats nesugebi“, bet aš manau, kad tai būtų geras kelias. Turbūt tai vienas iš lengviausių būdų įgyvendinti mokesčių reformą ir, tikėtina, ji būtų mažiausiai kenkianti ekonomikos augimui. Jeigu vėl bus bandoma rasti atskirų visuomenės grupių konsensusą ir sutarimą, tai yra istorija be pabaigos. Galima pabandyti, bet nepavyksta ir tada sakai: „Gerai, mums vis tiek reikia tų pinigų. Prašome išorinių tarptautinių institucijų, didžiausių pasaulyje fintechų techninės pagalbos“.
– Ir, likimo ironija, atvyksta koks nors Vitas Vasiliauskas, kuris dabar yra Tarptautinio valiutos fondo valdybos narys, ir savo plačia krūtine pasiima visą kritiką.
– Gal pasiima ir kritiką, bet svarbiau yra tai, kad su visu Tarptautinio valiutos fondo personalu ir ekspertais, kurie tikrai daugeliu atvejų lenkia mokesčių srities ekspertus esančius Lietuvoje, žiūrėdami visiškai nešališkai ir neturėdami jokių interesų, gali pateikti pasiūlymus. Iš dalies, aišku, gali prisiimti kritiką už tuos priimtus sprendimus, bet svarbiau yra tai, kad gali pasiūlyti tai, ko iš tiesų Lietuvai reikėtų, kad mes įvestume tokius mokesčius, kurie gal ir nebus populiarūs, bet neprislopins ekonomikos augimo. Pasakysiu pavyzdį, labai nemėgstu būti velnio advokatu. Anksčiau sakydavau: „Žiūrėkite, automobilio taršos mokestis yra labai geras“. Aš ir dabar taip manau, bet žinau, kad tuo neįtikinsiu nei kaimyno, nei mažesniame miestelyje, vienkiemyje gyvenančio gyventojo.
– Kuris turi 2004 metų dyzelinį „Passatą“.
– Aš jam galiu sakyti, kad yra benzininis mažos kubatūros automobilis, kuris mažiau teršia ir mažiau mokesčių reikėtų. Arba labai mažas, beveik visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kur kiekvienas susimoka per metus 100 eurų. Jis jokios įtakos ekonomikos augimui, potencialui, ar neigiamos įtakos šalies galimybėms pritraukti užsienio investicijas neturi, bet gali atnešti lėšų. Čia prieinu prie trečio optimalios mokesčių sistemos kriterijaus – efektyvumo. Gali įvesti kokį nors mokestį didelėms įmonėms, bet retai tai bus tvarus mokestis, kuris nuolat užtikrins stabilias pajamas į biudžetą. Jis gali būti populiarus galvojant, kad „Ai, čia tie dideli susimokės“, bet jis nebus tvarių pajamų šaltinis, kuris užtikrintų pajamų srautą, pavyzdžiui, patiriant ekonomikos nuosmukį. Pelno mokestis su savo privalumais turi ir labai daug trūkumų. Trūkumas yra tai, kad kapitalas yra mobilus. Įmonės gali registruoti būstines kitose šalyse, ką mes esame matę ne kartą ir dabar matome Lietuvoje. Be to, kai šalis patiria ekonomikos nuosmukį, įmonės neuždirba pelno. O ką daryti tada? Ekonomistai, tokie, kaip James Mirrlees, kuris 1996 m. gavo Nobelio premiją už optimalios mokesčių teorijos kūrimą, sako, kad visada teisingesni ir mažiau ekonomiką iškraipantys, efektyvesni mokesčiai yra vartojimo ir turto mokesčiai, o ne pajamų, t. y. PVM, akcizai, taršos mokestis, nekilnojamo turto mokestis, bet ne gyventojų pajamų mokestis, ne pelno mokestis. Aš kai bandau paaiškinti kaimynui, tai pajamų mokestis – ar tai būtų įmonių ar gyventojų pajamų mokestis – yra apmokestinimas tavo pastangų, kai kuri vertę, dirbi, rizikuoji, bandai sukurti kažkokias inovacijas, teiki paslaugas Lietuvai ar kažkam kitam. O kai tu išleidi pinigus, perki naują automobilį – tai yra hedonizmas. Reikia apmokestinti ne vertės kūrimą, ne darbą, ne pastangas, o hedonizmą. Juolab, kad iš tiesų daugiausiai vartoja turintys didžiausias pajamas, turintys didžiausias galimybes. Jie turi daugiausia turto, daug nekilnojamojo turto objektų. Beje, praėjusios Vyriausybės neblogas pasiūlymas buvo diferencijuoti NT mokestį pagal tai, kuris tai yra objektas: pirmas būstas neapmokestinamas arba apmokestinamas mažesniu tarifu. Tai yra tavo pirmo būtinumo daiktas. Bet jeigu tu turi antrą, trečią, ketvirtą, penktą, tai gali būti apmokestinta labiau.
– Šių metų konsoliduoto valstybės biudžeto deficitas yra apie 5 mlrd. eurų, tai reiškia, kad šiemet išleisime tiek pinigų daugiau, nei turime. Tikėtina, kad dar didesnis skirtumas bus 2026 m. vien dėl bręstančių didelių investicijų į gynybą. Jei jums reikėtų sukurti modelį kaip per 15, 20 ar 30 metų tą, ką dabar per trumpą laikotarpį reikės pasiskolinti gynybai ar kitoms reikmėms, vėliau teks po truputį nuosekliai gražinti, kažką mažinti, kas tai būtų? Kalbu apie mokesčių sistemą.
– Visų pirma, apie mokesčius aš jau daug pasakiau ir turbūt nenorėdamas būti nei velnio advokatu, nei užsiimti normatyvine ekonomika, pasakyti, kaip turėtų būti mano subjektyvia nuomone. Tai sakau, kad tų kelių yra. Aš jau kaip ir išsakiau savo nuomonę, kad vartojimo ir turto mokesčiai yra geresni nei bet kokių pajamų mokesčiai. Bet neužmirškime, kad yra ir išlaidų pusė. Labai mėgstama Lietuvoje kalbėti apie tai, kur gauti papildomų lėšų į biudžetą, bet daug sunkiau ir rečiau kalbama apie neefektyvių išlaidų apkarpymą. Mes turime perteklinių ministerijų, kai kurias galime sujungti. Kiekvienoje iš ministerijų yra po penkis viceministrus daugybėje sričių, daug darbuotojų pavaldžiose institucijose, savivaldybių įmonėse, valstybės valdomose įmonėse, priežiūros institucijose. Nėra atlikto labai gero audito, kuris galėtų iš tiesų tai, ko ėmėsi ar bent jau planuoja imtis naujasis-senasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ieškoti būdų konsoliduoti valstybės finansus, taip pat ir karpant valdžios sektoriaus ar valstybės valdymo išlaidas. Nesakau, kad čia yra labai dideli neišsemti klodai, bet jie yra.
– Žinoma, kad yra. Mažesnės savivaldybė vis dar išleidžia 50 proc. savo biudžeto švietimui. Joje vis dar kiekvienoje mokykloje yra ne tik ūkvedys, bet ir ūkvedžio pavaduotojas, ir skyriaus darbuotojai, ir stogdengiai, ir kas tik nori. Daugeliu atvejų tai apskritai yra netgi oriniai etatai, kurie skirti mokėti priedus už partinę veiklą. Bet čia atskira tema.
– Atskira tema, tik trumpai pasakysiu: pagal tai, kokia dalis Lietuvos biudžeto tenka švietimui, mes lenkiame Vokietiją, lenkiame kai kurias kitas turtingas Europos Sąjungos valstybes. Pagal tai, kokia dalis švietimo lėšų skiriama darbuotojų atlyginimams, esame vieni paskutinių. Tai išleidžiama viskam, išskyrus tam, kas svarbiausia.
– Viskam, išskyrus mokytoją.
– Taigi, atėjo nauja Vyriausybė ir vėl viena akimi matau diskusijas: „Išsaugosime mokyklas. Moksleiviai neturi gyventi autobusuose“. Žiūrėkite, jeigu tau reikėtų pasirinkti: tavo vaikas mokysis mokykloje, kitoje pusėje gatvės, kurioje yra aštuoniasdešimt moksleivių, nemotyvuoti mokytojai, jungtinės klasės - mes Lietuvoje dar turime jungtinių klasių.
– Jau beveik neliko.
– Dar liko. Yra tokių lietuvių mokyklų, kur kas antras moksleivis nepasiekia minimalių gebėjimų pagal EBPO vertinimus. Tai ar mokytis štai tokioje mokykloje, kuri šalia, kur nereikės nei autobuso, nei vežti, jis pats nueis, grįš pietų pavalgyti, ar važiuos kiekvieną dieną penkiolika minučių į mokyklą ir iš mokyklos, bet toje mokykloje bus visa naujausia infrastruktūra, motyvuoti aukščiausių kvalifikacijų mokytojai, kurie gauna adekvatų atlyginimą. Aplinkui bus motyvuotų moksleivių. Atsakymas yra akivaizdus.
– Žinoma, kad mokykla nėra joks tikslas. Mokinys yra tikslas.
– Ir vis tiek dar mes girdime 2025 m. pradžioje, kad mes išsaugosime mokyklas, išsaugosime mokyklėles, rasime papildomų lėšų iš valstybės biudžeto, kad tik nereikėtų uždaryti tų mokyklų, kuriose moksleiviai nieko neišmoksta.
– Grįžkime prie mokesčių.
– Lietuva per biudžetą perskirsto apie 32 proc. BVP. Ką dažnai kairiosios ideologijos politikai ar ekonomistai sako: „Yra mažai“. Mažai, lyginant su Švedija, mažai lyginant su kitomis Šiaurės šalimis ir mažiau negu Europos Sąjungos vidurkis. Nuosekliai kyla maždaug po 0,5–1 proc. kiekvienais metais, iš esmės nekeičiant mokesčių sistemos. Dėl to, kad mažėja mokesčių vengimas, mažėja PVM atotrūkis. Mūsų mokesčių tarifai nėra maži, buvo mokesčių vengimas didelis ir yra daug spragų. Pavyzdžiui, PVM atotrūkis, t. y. tiek pagal tai, kiek mes vartojame ir koks yra PVM tarifas, kiek reikėtų surinkti pinigų, piko metu buvo nesurenkama apie 2 milijardus eurų. Tiesiog reikia surinkti, pažiūrėti, kur yra vengimas, kur yra nedeklaruojama. Dabar yra sumažėję, man atrodo, paskutinėje Europos Komisijos ataskaitoje – apie 700 milijonų. Milžiniškas progresas. Dar yra erdvės, nes Estijoje, pavyzdžiui, apie 100 milijonų. Tai gali nedidinti mokesčių tarifų, bet per efektyvesnes apskaitos priemones, mažinant įmonių vartojimą per įmones, kuomet gyventojai perka kažkokias prekes įmonės sąskaita ir susigrąžina PVM, bet per visas šitas priemones galima irgi padidinti perskirstymą per biudžetą. Ir visai baigiant šitą klausimą – didesnis perskirstymas per biudžetą savaime nėra garantija nei klestėjimo, nei mažesnės socialinės atskirties, nei ilgalaikės šalies gerovės. Galiu pasakyti pavyzdžius. Yra daugybė pavyzdžių. Airija gal toks išskirtinis, bet irgi perskirsto mažiau per biudžetą negu Lietuva. Šveicarija perskirsto 28 proc.
– Tikrai? Tik 28 proc.?
– Singapūras – 15 proc. BVP. Singapūras irgi kraštutinis atvejis, kur ilgametis premjeras yra sakęs, kad jie, pavyzdžiui, neturi tokio dalyko kaip reguliuojamas minimalus mėnesinis atlyginimas. Jeigu tu nori dirbti, gali dirbti sutikdamas dirbti už tokį atlyginimą, kokį tau moka. Socialinės išmokos yra blogis. Yra kraštutinumas, kur tu turi pasirūpinti tais, kurie negali pasirūpinti savimi, bet rūpintis tais, kurie nenori rūpintis savimi, yra iškrypimas, ar ne? Tai va, ir nuėjo Singapūras tuo kraštutinumu, kur yra labai žemi mokesčiai, labai mažos socialinės garantijos. Man patinka Šveicarijos pavyzdys, kur labai mažas skurdas, maža socialinė atskirtis, nedarbo lygis 2 proc., mažiau nemokamų viešųjų paslaugų, bet ir daug mažesni mokesčiai. Tai taip sakyti, kad vienintelis kelias yra perskirstyti daugiau, nėra geriausias, nėra tiesa. Jungtinės Amerikos Valstijos irgi mažiau perskirsto per biudžetą negu Lietuva, mažiau negu 30 proc. BVP. Man nepatinka JAV modelis, nes ten 30 mln. gyventojų neturi jokio sveikatos draudimo ir ten susirgę miršta. Tai irgi prastas kraštutinumas, bet perskirstyti daug irgi nereiškia sėkmės istorijos. Turbūt daugiausiai pasaulyje perskirsto per biudžetą Prancūzija dabar – beveik 50 proc. BVP. Ten nedarbo lygis aukštas, nusikalstamumas milžiniškas, socialinės atskirtys didelės, politinis chaosas, realūs atlyginimai neauga 20 metų. Nėra panacėja. Nereikėtų pardavinėti žmonėms minties, kad kuo daugiau perskirstysi per biudžetą, tuo labiau tikėtina, kad išspręs visas socialines problemas. Priešingai.
Naujausi komentarai