Anot specialistų, tokia mityba plėšrūnams tinka net labiau, o jūros gyvūnų populiacija pastaraisiais metais – viena didžiausių per visą istoriją.
Manoma, kad toks pokytis – keistas, kadangi jūrinės ūdros, beveik visą laiką praleidžiančios vandenyje, tapo pagrindiniu sausumos plėšrūnų maisto šaltiniu.
Pasak Oregono valstybinio universiteto docento mokslininko Taalo Levio, gamtininkai to tikrai nebuvo numatę.
Ir anksčiau buvo žinoma, kad vilkai kartais ėda jūrines ūdras bei žuvis, bet nesirinkdavo to kaip pagrindinio maisto šaltinio.
Taikydami tokius metodus kaip vilkų sekimas GPS apykaklėmis ir jų išmatų analizė, mokslininkai nustatė, kad 2015 m. pagrindinis vilkų maistas buvo elniai, kurie sudarė 75 proc. jų mitybos raciono, o jūrinės ūdros – 25 proc.
Iki 2017 m. vilkai ėmė maitintis jūros ūdromis, tai sudarė 57 proc. jų raciono, o elnių sumažėjo iki 7 proc. Šis modelis išliko iki 2020-ųjų – tyrimo laikotarpio pabaigos.
Tyrėjams taip pat buvo įdomu, ar vilkai migruoja tarp žemyno ir salos, nes kiti mokslininkai anksčiau nustatė, kad vilkai gali nuplaukti iki aštuonių mylių. GPS apykaklių duomenys patvirtino, kad iš tikrųjų taip nėra.
GPS apykaklėmis paženklintų vilkų buvimo vietos įrodė, kad vilkai žudo jūrines ūdras, kai jos būna seklumoje arba atoslūgių metu ilsisi ant netoli kranto esančių uolų.
Per vieną apsilankymą saloje mokslininkų komanda matė, kaip trys vilkai užklupo į krantą išplaukusią jūrinę ūdrą, o vienas vilkas, atrodo, tyčia atsidūrė tarp ūdros ir jūros.
„Vilkai neleido ūdrai grįžti į vandenyną, toks buvo jų puolimo manevras“, – sakė T. Levis.
Anot mokslininko, jūrinės ūdros išlipa į krantą norėdamos išvengti jūros plėšrūnų arba dėl audrų, visai nenujausdamos, kad sausumoje jos taps vilkų grobiu.
Naujausi komentarai